Didinga Nerono imperatoriškoji vila Anzio pakrantės ruože nuo Capo d'Anzio kyšulio ir via Furio Anziate driekiasi daugiau kaip 800 metrų į vakarus iki Arco Muto upelio. Ancijuje, kaip pasakoja Tacitas, gimė Neronas, galbūt todėl imperatorius pasirinko šį miestą, kad čia pastatytų uostą ir savo vilą. Pasak legendos, Neronas iš savo vilos Ancijuje stebėjo, kaip dega Roma. Imperatorius savo rezidencijoje turėjo turtingą biblioteką su medinėmis lentynomis, puoštomis aukso smeigtukais, o slapčiausiuose vilos kambariuose turėjo būti namų muziejus su kentaurų ir amazonių atvaizdais. Iš šio muziejaus atkeliauja garsiausios archeologinio Ancijo statulos: Belvederio Apolonas, Borgezės gladiatorius ir Ancijo mergelė.
Per savo ilgą istoriją vila patyrė daugybę pakeitimų: respublikos, Augusto, Nerono, Domiciano, Hadriano ir Severano laikotarpiais. Respublikiniame etape vila buvo pastatyta į vakarus nuo šiuolaikinio švyturio, virš jūros, pagal geriausius II a. pr. m. e. vidurio architektūros kanonus. Kambariai, sienos ir patalpos statomos stačiakampėmis ir lygiagrečiomis padėtimis pagal simetrišką schemą. Šiandien iš šių liekanų likę tik pamatai - vienintelis įrodymas po Nerono, kuris ant jų atstatė kitą, dar didesnę vilą, sukeltų griuvėsių. Į sodus vedė ilgas koridorius, einantis pro keletą kaimiškų pastatų. Vilos viduje buvo paviljonai, pirtys, sodai, fontanai ir terasos. Vila kartkartėmis pereidavo į kiekvieno Romos sostą užėmusio imperatoriaus rankas. Hadriano laikotarpiu buvo pastatyta keletas paviljonų, atskirtų nuo pagrindinės vilos dalies, o paskutiniuoju, Severo laikotarpiu, buvo įrengtos pirtys: šiandien iš viso komplekso aiškiai matomas kalidariumas - salė, skirta maudytis karštame vandenyje.
Vila yra archeologinio parko, kuris tęsiasi beveik per visą Via Fanciulla d'Anzio gatvės ilgį ir apima uostą bei uosto sandėlių teritoriją (Nerono urvus), dalis.
