Sukūrus dirbtinį ežerą, vanduo užliejo nedidelį kaimą, todėl teko evakuoti visus gyventojus. Hidroelektrinės energijos gamybai buvo nuspręsta panaudoti Resia di Curon ir San Valentino alla Muta ežerus. Sukūrus didelį pylimą, sujungusį pirmuosius du ankstesnius ežerus, buvo apsemti Curon ir dalis Resia kaimų, taip pat buvę Arlung, Piz, Gorf ir Stockerhöfe kaimai. Šių kaimų gyventojai buvo priversti palikti savo namus ir žemę. 1950 m. vasarą projektas buvo baigtas, pastatai sugriauti ir galutinai paskandinti vandenyje. Išgelbėtas tik XIV a. romaninės bažnyčios bokštas, nes jam taikoma paminklosauga.Priklausomai nuo vandens lygio, viršutinė varpinės bokšto dalis matoma ir šiandien. Šis įvykis apipintas daugybe legendų, tačiau tai ne vienintelė priežastis, kodėl ežeras yra populiari kelionių ir ekskursijų vieta.Legenda byloja, kad tam tikromis dienomis iš ežero dugno vis dar galima išgirsti skambant varpinės varpus.
