Viduramžių lodžija yra vienas iš Levanto architektūros lobių. Ši vieta minima jau XIII a., o XVI a. buvo perstatyta. Nuo 2007 m. liepos 20 d. lodžijai suteiktas UNESCO kultūros ir taikos paminklo vardas. Iš pradžių lodžija atliko komercinę funkciją, susijusią su netoliese esančiu viduramžių uostu-kanalu, o vėliau iki XVIII a. pabaigos buvo naudojama kaip savivaldybės archyvas. Iš to paties pavadinimo mažos aikštės, iškilusios apie 1 m virš kelio, atsiveria vaizdas į lodžiją, kuri yra vienas iš nedaugelio Ligūrijoje iki šių dienų išlikusių vėlyvųjų viduramžių pastatų, pasižyminčių elegantiškomis arkomis su romaninio stiliaus kapiteliais. Pagrindiniame fasade, nukreiptame į aikštę, penkios 17,5 m ilgio ir 10 m pločio segmentinės arkos remiasi į keturias kolonas ir du galinius stulpus su romėniško stiliaus serpantino formos kapiteliais. Kita vertus, abiejose šoninėse sienose, esančiose Via Paraxo ir San Giacomo salitos link, yra plytų mūro apvalios arkos formos angos; pirmojoje sienoje tebėra trys maži langeliai, antrojoje - oranžinės rozetės geltoname fone paveikslas.
Be to, kad yra išlikusi XV a. datuojama Marijos apsireiškimą vaizduojanti freska, nežinomo Ligūrijos ir Lombardijos dailininko darbas, taip pat keturi balto marmuro ir skalūno antkapiniai paminklai bei keturi senoviniai Levanto ir Genujos Respublikos herbai.
