Epifanijaus kriptą puošiančios freskos yra vienas svarbiausių ankstyvųjų viduramžių Europos tapybos pavyzdžių dėl savo techninės ir formalios kokybės, vaizduojamų temų sudėtingumo ir puikios išsaugojimo būklės.Paveikslai pradedami virš šiaurinio lango lango ištiestos rankos, simbolizuojančios Amžinojo Tėvo ranką, atvaizdu, užsimenančiu apie antgamtinę šviesos, Tiesos apreiškimo priemonės, kilmę. Rytinėje sienoje pasakojama apie Žodžio įsikūnijimą Kristuje, apie sandoros su žmogumi atnaujinimą, leidžiantį jį išgelbėti (Apreiškimas; Marijos nėštumas; Kristaus gimimas; Kristaus nuplovimas; Nukryžiavimas, po kuriuo pavaizduotas abatas Epifanijus; pamaldžių moterų apsilankymas prie Šventojo kapo ir nišos viduje Kristus, šventasis Laurynas ir šventasis Steponas). Rytinės rankos dešinėje pusėje vaizduojama soste sėdinti Marija Karalienė, apsirengusi kaip Bizantijos imperatorienė. Ji laiko ant rankų kūdikėlį Jėzų, rankoje laiko įstatymo ritinį, kuriuo atnaujinama Dievo ir žmogaus sąjungos sandora. Prie jos kojų stovi neidentifikuotos figūros.Vakarinėje sienoje pavaizduoti liudijimai tų, kurie pasirinko tikėjimą Jėzumi, priimdami kankinystę. Atvaizdų grupė prasideda Kristaus nužengimu į Limbą, nutapytu skliaute virš įėjimo, toliau ant sienos - šventųjų, aukojančių Kristui brangakmeniais puoštą karūną, jų kankinystės simbolį, teorija, o už centrinės apsidos - šventojo Lauryno ir šventojo Stepono kankinystės, kurias skiria niša su besimeldžiančio diakono atvaizdu.Pasakojimas pasiekia kulminaciją apsidėje, kur vaizduojami kai kurie Apreiškimo Jonui evangelistui regėjimų, užrašytų Apreiškimo knygoje, elementai (keturi angelai keturiuose žemės kampuose, sulaikantys vėjus, ir penktasis angelas, galbūt pats Kristus, kylantis iš Rytų su gyvojo Dievo antspaudu). Virš penktojo angelo figūros vėlgi vaizduojama Marija Karalienė, sėdinti soste, rankose ji laiko atverstą knygą su pirmosiomis "Magnificat" eilutėmis, kuriomis dėkoja Dievui už stebuklingą motinystę. Jos padėtis gali reikšti, kad ji yra tarpininkė tarp Dievo Teisėjo ir žmonijos. Po penktojo angelo kojomis taip pat matyti nedidelės, nuogai nusilenkusios figūros pėdsakai, kurią pagal išlikusias užrašo raides galime tapatinti su "episc[opus]" vyskupu, tikėtinu kūrinio užsakovu. Centrinis yra Kristaus Pantokratoriaus atvaizdas rankų susikirtimo vietoje.Dekoratyvinė juosta, einanti palei apatinę sienų dalį, atkartoja anksčiau ant bažnyčių sienų kabėjusių audinių motyvus; ypač priešais įėjimą pavaizduotas apotropėjinis mazgas, turėjęs atbaidyti blogio jėgas. Galiausiai apsidėje vaizduojami pelikanai, kurie krikščioniškoje simbolikoje yra save per Paskutinę vakarienę aukojančio Kristaus metafora, nes, norėdami pamaitinti jauniklius, jie perplėšia savo odą, aukodami savo kraują.